Įdomūs faktai

• Žydai, kurie laikosi ritualų, meldžiasi tris kartus per dieną („Šacharit“ שחרית, „Mincha“ מנחה ir „Maariv“ מעריב arba „Aravit“ ערבית), musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną. Išpažįstantys kitas religijas meldžiasi visiškai spontaniškai, kai atsiranda nuotaika arba tam tikrais atvejais (už tėvus, prieš valgį ir t.t.).

​

• Žmonės meldžiasi įvairiomis pozomis: sėdėdami, klūpėdami, gulėdami ant žemės (grindų), sudėję, sukryžiavę, aukštai iškėlę rankas, laikydamiesi su kitais žmonėmis už rankų, nuleidę galvą, šokdami, parkritę kniūpsti, sukiodamiesi, linguodami ir t.t.

​

• Daugelis žmonių meldžias patirdami stiprias emocijas: kai jiems liūdna, baisu, arba kai jie yra laimingi.

​

• Apaštalai ir ankstyvieji krikščionys visuomet melsdavosi Tėvui (Abba, Tėve) Jėzaus Kristaus vardu. Jie nesimeldė šventiesiems, Marijai ir Šventajai Dvasiai.

​

• Šiuolaikiniai žydai meldžiasi uždengę galvas. Rytais jie ant kairiosios rankos ir ant galvos užsideda tfiliną.

​

• Danielius buvo įpratęs melstis tris kartus per dieną. Jis atsiklaupdavo savo kambaryje, kurio langai buvo į Jeruzalės pusę.

​

• Beveik visos žydų maldos yra parašytos ivrito kalba. Tačiau išminčiai nusprendė kai kurias svarbias maldas (pvz., kadiš) skaityti aramėjiškai (to meto šnekamąja kalba), kad jas galėtų suprasti net neraštinga prastuomenė.

​

• Biblijos laikais nebuvo privalomų reguliarių maldų. Jeigu kas nors iš Šventojo Rašto herojų norėdavo kreiptis į Dievą, jis tai darė savo žodžiais bet kuriuo metu. Tik Antrosios Šventyklos metu išminčiai įvedė kasdienes maldas, turinčias daugmaž standartinį tekstą.

​

• Maldos gali skirtis pagal savo turinį: būti šlovinimo, dėkingumo, prašymų ir tarpininkavimo maldomis.

​

• Rusų imperatoriškojo laivyno laivuose, pabaigus vakarinę maldą, sargybos viršininkas duodavo komandą: „Apsidenk!“, kas reiškė užsidėti galvos apdangalus. Tuo pat metu būdavo duodamas atšaukiantis maldą signalas. Tokia malda paprastai tęsdavosi 15 minučių.

​

• Senovės laikais tikintieji rinkdavosi vienuolynuose melstis iki 8 kartų per dieną.

​

• Visame pasaulyje yra populiari krikščioniška malda „Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

​

• Kai kurie žmonės užbaigia maldą ypatingu žodžiu, fraze arba judesiu; kiti minutę arba dvi paprasčiausiai tyli, o kiti pasako „Amen“.

​

• Įkūrus Izraelio valstybę žydai taip ėmė melstis „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Tai patriotinė malda, kuri prasideda žodžiais: „Mūsų dangiškasis Tėve, Izraelio Tvirtybe ir jo Gelbėtojau, palaimink Izraelio valstybę – mūsų išgelbėjimo augimo pradžią“.

​

• Biblijoje yra daug gražių maldų. Tačiau pačią pirmąją maldą Šventajame Rašte ištarė ne žydas, o Abraomo vyriausiasis tarnas, kuris buvo pasiųstas pargabenti Izaokui nuotaką.

​

• Be maldos „Tėve mūsų“ Viešpats niekur savo Žodyje neduoda kitų maldos pavyzdžių, o sako: „Ir visa, ko tik prašysite maldoje tikėdami, gausite“ (Mt 21, 22); „Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami“ (Kol 4, 2); „...melskitės vieni už kitus“ (Jok 5, 16); „Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais...“ (Ef 6, 18).

​

• Visuomet būkite dėkingi už jūsų maldos rezultatą. Pagaliau malda juk ir remiasi tikėjimu. Viešpats Dievas jus išgirs, tad būkite dėkingi Aukščiausiajam.

 

Šaltinis: www.bible-fact.ru