Sosheel Dixon
„Viešpatie, išgirsk mano maldą, šauksmą mano išklausyk! Netylėk dėl mano ašarų!“ (Ps 39, 12)
Septynerių metų berniukas paskambino pagalbos tarnyboms. „Prašau pagalbos, - sakė jis, - negaliu išspręsti matematikos uždavinio. Operatorius ėmėsi padėti. Po kurio laiko jis išgirdo, kad į kambarį įėjo jo mama. „Džoni, ką tu darai?“ - paklausė ji. Sūnus paaiškino, kad iškilo problema ir jis padarė tai, ko ji jį išmokė: išsikvietė pagalbą telefonu. Džoniui jo atvejis buvo skubus. O operatorius turėjo kaip tik tiek laiko, kad galėtų padėti.
Kai Dovydui prireikė pagalbos, jis kreipėsi į Dievą: „Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių dienų“ (4 eil.). „Mano viltis yra Tavyje“, - sakė jis (Ps 39, 7), melsdamas Kūrėją išgirsti ir atsiliepti į jo ‚šauksmą‘, netylėti dėl jo ašarų (12 eil.). Nors iš psalmės teksto neaišku, koks buvo Dovydo „sielvartas“, visame tekste jis kalba apie savo tikėjimą, kad Dievas visada bus su juo ir atsakys į jo maldas.
Pasitikėjimas Dievo pastovumu padeda mums susidoroti su nepastoviais jausmais. Nekintančiam Kūrėjui nėra nei per sudėtingų, nei per paprastų poreikių. Jis mus girdi, mumis rūpinasi ir atsako į kiekvieną maldą.
Kaip Dievas parodė jums savo meilę? Kaip Jis atsiliepė į prašymus, kurie jums atrodė per maži? Kokie poreikiai jums atrodo labai dideli, o kokie - nereikšmingi?
Mylintis Dieve, dėkoju Tau, kad girdi mane ir atsakai į kiekvieną mano maldą.
© Our Daily Bread
댓글