Soshil Dixon
„Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis, ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes.“ (1 Jono 1, 9)
Vieną dieną pastebėjau mažą nepažįstamą augalą mūsų verandoje šalia laistymo žarnos. Man jis atrodė nepavojingas, ir aš jį pamiršau. Ką toks mažytis daiktas galėtų padaryti visai vejai? Tačiau po savaitės jis išaugo į krūmą ir ėmė užvaldyti kiemą. Jo ataugos išdygo skersai tako ir išdygo kitose vietose. Turėjau įjungti pavojaus signalą. Paprašiau vyro, kad padėtų iškasti piktžoles, ir apdorojau kiemą herbicidais.
Taip pat yra ir su nuodėme. Jei nekreipsime dėmesio į jos buvimą, nuodėmė gali užvaldyti mūsų sielas ir aptemdyti mūsų gyvenimą. Mūsų be nuodėmės esančiame Dieve nėra tamsos. Būdami Jo vaikai, turime viską, ko reikia, kad galėtume atsispirti nuodėmei ir vaikščioti šviesoje, „kaip Jis yra šviesoje“ (1 Jn 1, 7). Per išpažintį ir atgailą gauname atleidimą ir išlaisvinimą iš nuodėmės (8-10 eil.), nes turime didįjį užtarėją - Jėzų (1 Jn 2, 1). Jis sumokėjo aukščiausią kainą, praliedamas savo kraują „už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (2 eil.).
Kai Dievas mums parodo nuodėmę, mes galime pasirinkti neigti, nutylėti ar išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau jei pasirenkame išpažinti nuodėmę ir atgailauti, Jis pašalins viską, kas kenkia mūsų santykiams su Juo ir aplinkiniais.
Kaip žinojimas, kad mūsų nuodėmės žeidžia Dievą, keičia jūsų požiūrį į atgailą? Kokios nuodėmės įsišaknijo jūsų gyvenime ir turi būti „išrautos“?
Dangiškasis Tėve, prašau, pašalink nuodėmes iš mano gyvenimo, kad sustiprėtų mano santykiai su Tavimi ir žmonėmis.
© Our Daily Bread
Comments