Tikėjimo istorija

Praėjusį kartą trumpai prisiminėme „senovės dienas“ (Įst 32, 7), kai I amžiaus pirmojoje pusėje Jeruzalėje gimė naujas kūrinys – Kristaus Bažnyčia. Tai nebuvo dar viena organizacija ar institucija, atsiradusi žmonių iniciatyva. Graikišką žodį „ekklēsia“, kurį verčiame „bažnyčia“, teologiškai geriau atitinka senas lietuviškas žodis „surinkimas“, t. y. iš pasaulio Dievo pašaukti ir surinkti
žmonės. Apaštalas Paulius šią sąvoką išplėtojo pabrėždamas, kad „Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas“ (Ef 5, 23). Tai reiškia, kad Kristaus Bažnyčia nėra žmonių organizacija, bet gyvas organizmas – Kūnas.

Antrojo šimtmečio pradžioje krikščionių persekiojimai Romos imperijos mastu buvo atlėgę, tik kai kur savivaliaudavo vietinė valdžia. Tuo metu tarp krikščionių atsiranda talentingų rašytojų – apologetų, kurių raštai vadinami apologijomis (nuo graikų žodžio „gintis“). Iš daugelio vardų paminėčiau keletą žymesnių: Kvadratas, Aristidas, Justinas, Tacianas. Didžiausią autoritetą turėjo graikų kilmės krikščionis Justinas. Jis buvo gerai išstudijavęs graikų filosofus, labiausiai Platoną. Tačiau tai jį atvedė į nusivylimą, ir tada jis susidūrė su Kristaus mokymu, kurį džiaugsmingai priėmė. Apologetų tikslas buvo savo raštuose vesti tariamą dialogą su pagonimis, romėnų valdžia, o kartais ir su žydais–judaistais, ginant krikščionišką tikėjimą ir gyvenimo būdą. Buvo stengiamasi paaiškinti, kad visi kaltinimai krikščionims yra nepagrįsti prasimanymai. Justinas buvo žinomas iš anksčiau kaip filosofas ir turėjo teisę dėvėti specialų drabužį, o tai kėlė jo autoritetą. Jis ne tik rašė knygas, bet ir kalbėdavo gausiuose susirinkimuose, nepraleisdamas progos liudyti Kristų.

161 m. Romos sostą užėmė filosofas, rašytojas Markas Aurelijus. Tai buvo labai prieštaringa asmenybė. Nors ir sakė, kad reikia pakęsti blogus žmones ir žiūrėti į juos kaip į klystančius brolius, jis tapo vienu iš žiauriausių krikščionių persekiotojų. Viena iš jo pirmųjų aukų buvo Justinas. Suimtam Justinui buvo pasiūlyta aukoti atnašas pagonių dievams. Į tai Justinas atsakė: „Joks sveiko proto žmogus nepaliks tikrojo tikėjimo dėl paklydimo“. Tardytojas perspėjo: „Jei nepaklusite, būsite nukankintas be jokio pasigailėjimo“. Justinas atsakė: „Mes, krikščionys, nieko geresnio netrokštame, kaip priimti kentėjimus dėlei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus“. Justinui ir jo šešiems draugams buvo perskaitytas imperatoriaus įsakas: „Visi, kurie atsisako aukoti dievams ir paklusti imperatoriaus įsakymams, turi būti plakami, o tada pasmerkti mirčiai nukertant galvas“. Taip 165 metais baigė savo kankinystės kelią giliai tikintis krikščionis, pamokslininkas ir produktyvus rašytojas – apologetas Justinas.

Antrojoje II a. pusėje vyko plataus masto krikščionių persekiojimai Galijoje. Iš daugelio kankinių visiems laikams istorijoje įrašyta jauna vergė Blandina, kuri buvo įtikėjusi per savo šeimininkę. Įvyniota į raudoną audeklą, Blandina buvo numesta įniršusiam buliui, ir šis ją badė tol, kol vienas kareivis ją pribaigė ietimi.

II a. vis labiau pradeda reikštis eretiški mokymai. Kai kurių šaknys siekia I amžių, ir apie tai apaštalas Paulius rašė Timotiejui: „Jų kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis...“ (2 Tim 2, 17-18). Dar esant gyvam apaštalui Jonui atsirado gnostikų mokymas. Manoma, kad siekdamas apsaugoti žmones nuo jų įtakos, apaštalas Jonas parašė Evangeliją ir savo Pirmąjį laišką. Gnosticizmas (gr. „gnosis“ – pažinimas) buvo sinkretinis pagoniškos filosofijos ir religijos krikščionybės elementų judėjimas, turintis daug atmainų. Jis nebuvo laikomas krikščionišku judėjimu, bet darė didžiulę įtaką žmonėms ir naudodamas Kristaus vardą kompromitavo Jo mokymą. Todėl krikščionių vadovai nebuvo abejingi ir kovojo su šiuo paklydimu.

II a. aštuntajame dešimtmetyje Mažojoje Azijoje atsirado montanistų judėjimas. Jo pradininkas buvo Montanas, kuris po įtikėjimo netrukus pradėjo entuziastingai skelbti savo pranašystes. Jį palaikė prie jo prisišliejusios dvi „pranašės“ – Priska ir Maksimila. Ši trijulė skelbėsi esanti Parakleto (Šventosios Dvasios – Globėjo) liudytojai. Montanistai reikalavo, kad visi tikintieji atsisakytų santuokos, daug pasninkautų ir valgytų tik sausą maistą. Vėliau judėjimas pradėjo silpti, bet išsilaikė iki V amžiaus.

II a. pabaigoje Šiaurės Afrikoje, Kartaginoje, iškilo naujai įtikėjęs krikščionis Tertulianas, kuris tapo žymiu mokytoju ir rašytoju, rašiusiu graikų ir lotynų kalbomis. Jis pastebėjo Trejybės doktriną, padėjo ją formuoti ir pirmasis pavartojo lotynišką Trejybės terminą – Trinitas. Deja, vėliau Tertulianas dėl nesutarimų Bažnyčioje prisidėjo prie montanistų.

II amžiuje daugiausia krikščioniškų bendruomenių buvo dabartinės Mažosios Azijos, Palestinos, Graikijos, Šiaurės Afrikos, Italijos ir Prancūzijos teritorijose. Dėl graikų - romėnų antisemitiškų nuotaikų ir dėl galutinio žydų pralaimėjimo Palestinoje, vakarinėje imperijos dalyje vis labiau įsitvirtino nuomonė, kad Dievas žydų tautą yra galutinai atmetęs. Žydų vis rečiau pasitaikydavo krikščionių bendruomenėse. Rytuose žydų pozicijos buvo stipresnės. Buvo nemažai mišrių bendruomenių, o kai kur dar gausiai kelis šimtmečius gyvavo ir atskiros žydų – Jėzaus sekėjų bendruomenės.

Krikščionys ir II amžiuje vis dar neturėjo Naujojo Testamento kanonizuotų knygų, bet II a. pabaigoje, pvz., Romos bendruomenėje, pamaldų metu viešai buvo naudojamos 23 iš 27 dabartinio Naujojo Testamento kanono knygų.

Savaime suprantama, kad persekiojimų metu krikščionys rinkdavosi slaptose vietose ir apie  specialių maldos namų statybas negalėjo būti nė kalbos. Pamaldų struktūra buvo panaši į sinagogos pamaldas: Rašto aiškinimas, maldos, giesmės. Žinoma, krikščionims buvo labai svarbi dar viena pamaldų dalis – Eucharistija (gr. dėkojimas), arba Viešpaties Vakarienė. Pirmojoje pamaldų dalyje galėjo dalyvauti visi, o Eucharistija buvo skirta tik pakrikštytiems bendruomenės nariams. Jau nuo apaštalų laikų svarbi pamaldų diena buvo pirmoji savaitės diena – mūsų sekmadienis. Tuomet tikinčiųjų ji vadinta Viešpaties diena, skirta Kristaus prisikėlimui pagerbti. Tačiau pagal žydų tradiciją daug kur buvo švenčiama ir septintoji diena – šabas. Vėliau, žydų įtakai mažėjant, pereita tik prie pirmosios dienos šventimo, tačiau visuotine poilsio ir šventine diena ji tapo tik 321 metais.

Nėra jokių įrodymų, kad tais laikais buvo krikštijami kūdikiai. Jeigu apaštalų laikais įtikėjusieji buvo krikštijami nedelsiant, tai II a. atsivertusieji turėjo būtinai išklausyti katechizacijos kursą, kuris, iškilus erezijų grėsmėms, būdavo ilginamas. Beveik visada krikšto apeigą atlikdavo vyskupas arba kitas tarnautojas ir tik išimties atvejais – eilinis bendruomenės narys. Krikštijama buvo tik  panardinant vandenyje. Po krikšto už naujuosius Bažnyčios narius buvo meldžiamasi, kuriam nors iš vyresniųjų uždedant ant jų rankas.

Nėra tiksliai žinoma, kada pradėtos švęsti metinės šventės – Velykos ir Sekminės, bet II amžiuje tai buvo paplitusi praktika. Bažnyčios tarnautojai dažniausiai pragyvendavo iš savo kasdienio užsiėmimo. Išimtis buvo tie, kurie daug keliaudavo ir lankydavo kitas bendruomenes. Išoriškai jie nesiskyrė nuo bendruomenės narių ir nedėvėjo specifinių drabužių. Tačiau galima įžvelgti vis labiau ryškėjantį perdėtą jų gerbimą. Bet nežiūrint į tokius nežymius nukrypimus nuo evangeliško mokymo ir jo paprastumo, reikia pripažinti, kad šio laikotarpio krikščionys išlaikė išbandymus ir pasauliui paliko gerą savo ištikimybės Kristui liudijimą. „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (Apr 2, 10).